Prisiminkime dar kartą – 1991 m. sausio 13 d., sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, televizijos bokštą, žuvo 14 laisvės gynėjų, dar beveik tūkstantis žmonių buvo sužeista ar kitaip nukentėjo. Tarp jų buvo ir rokiškėnas Alvydas Matulka. Pavlius Gaigalas prisimena, to meto įvykius ir dėtas pastangas, kad mūsų kraštietis būtų pripažintas viena iš Sausio 13-osios aukų.
Neatlaikė širdis
1991 m. sausio 8 dieną po prosovietinių jėgų ir „Jedinstvos“ bandymo įsiveržti į Aukščiausiąją Tarybą, Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą prie Aukščiausiosios tarybos ir kitų svarbių valstybės objektų. Žmonės iš visos Lietuvos vyko į Vilnių ginti savo Nepriklausomybės.
Rokiškiui buvo skirta sausio 12-13-osios para. Su rokiškėnų būriu kartu budėti vyko ir Alvydas Matulka, tapęs viena iš Sausio 13-osios aukų. Sukrėstas žinios, kad sovietų kariai prie Televizijos bokšto šaudo į žmones, sukniubo. Po mirties medicinos ekspertai nustatė, kad „1991 m. sausio 13-osios naktį, apie 2 valandą Alvydas Matulka mirė nuo ūmaus miokardo infarkto.“
Jam tada buvo tik 35-eri. Būtent, dėl tokios mirties diagnozės generalinės prokuratūros prokuroras Kęstutis Betingis, kuriam ir buvo pavesta iki galo įvertinti visų paguldžiusių galvas didvyrių mirtis, dvejojo ką reikia daryti su A.Matulka.
Siekėme teisingo atminimo
Nors sausio 16 d. Alvydas Matulka palaidotas Rokiškio Kalneliškių kapinėse kaip Sausio 13-osios Parlamento gynėjas, jo vardas dar kurį laiką nebuvo įrašytas šalia visų Laisvės gynėjų vardų. Mums, Sąjūdžio žmonėms, tai buvo protu nesuvokiama ir be galo skaudu.
„Net ir praėjus keliems mėnesiams nuo tų tragiškų dienų, mane ir kitus nukrėsdavo šiurpas bei nemalonūs išgyvenimai prisimenant to meto naktis ir dienas. Todėl tarpusavyje su Leonu Jankausku (jis tuo metu buvo ką tik išrinktas naujuoju Rokiškio Sąjūdžio skyriaus pirmininku, tuo pačiu buvo ir Seimo nario Kazimiero Uokos padėjėju) pasitarę nusprendėme vykti į Vilnių ir viską išsiaiškinti“- prisimena P. Gaigalas.
Tuometinis Valstybės kontrolierius Kazimieras Uoka, išklausęs rokiškėnus, tiesioginiu vyriausybiniu kanalu paskambino generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui bei paprašė, kad jie būtų priimti ir išklausyti. „Po 15 minučių mes jau sėdėjome už stalo greta Artūro Paulausko. Pastarasis, geranoriškai ir įdėmiai išklausęs mūsų pasakojimo, pakvietė savo pavaduotoją Kęstutį Betingį ir paprašė kartu viską iki galo išsiaiškinti“,- pasakoja rokiškėnas.
Prokuroras išgirdo mūsų argumentus
Pasak P. Gaigalo, prokuroras K. Betingis nusivedė juos į savo kabinetą ir, atnešęs visą glėbį bylų, tame tarpe ir Alvydo Matulkos, įrodinėjo, kad Alvydas mirė ne nuo kulkos, ne nuo tiesioginio fizinio poveikio, traumos ar smurto aikštėje, o privačiame bute prieš tai jam net suteikus pirminę medicininę pagalbą.
„Su šiais faktais, kaip gydytojas, aš negalėjau nesutikti. Tačiau kaip to meto įvykių dalyvis, kuriam ne kartą teko naktimis budėti prie Parlamento, vaikščioti aplink ir šildantis prie laužų laukti lėtai auštančio ryto su viltimi, kad ši naktis bus rami, prokurorui paaiškinau, kad jis turi suprasti ir, esant bent mažiausioms abejonėms, dar kartą pasikonsultuoti su gydytojais specialistais, kardiologais, nes ūmus širdies infarktas gali įvykti ne tik dėl širdį kamuojančių ligų, bet ir po emocinės, didelės nervinės įtampos.
Būtent tai, ką matė, ką juto, girdėjo ir išgyveno A.Matulka, buvo jo ūmaus infarkto ir mirties priežastimi. Mano nuostabai, prokuroras į šiuos argumentus sureagavo. Atidėjo šią bylą į šoną ir pasakė, kad ją dar kartą peržiūrės ir pačiu artimiausiu metu priims galutinį sprendimą, nes tyrimas faktiškai jau yra pasibaigęs“,- to meto įvykius atgamina P. Gaigalas.
Anot jo, prokurorai taip ir padarė. „Netruko praeiti keletas dienų ir mes gavome žinią, kad Alvydo Matulkos vardas įrašytas šalia kitų žuvusių Laisvės gynėjų vardų. O juk tiek ir tereikėjo. Tai pavyzdys, kad nuleisti rankų nereikia net ir tada, kai atrodo, kad pakeisti nieko negali“,- vieną ryškiausių gyvenimo įvykių apibendrina Pavlius Gaigalas.
